Parsivežus šuniuką namo, dauguma šeimininkų galvoja apie guolį, maistą, žaislus ir vardą. Visa tai svarbu, bet pirmoji savaitė iš tikrųjų reiškia kur kas daugiau. Būtent tada šuniukas pradeda suprasti, kas šiame naujame pasaulyje yra normalu, kas leidžiama, kur saugu nusiraminti, ko iš jo tikimasi ir į ką verta kreipti dėmesį.
Didžiausia klaida pirmą savaitę yra ne per mažai meilės, o per daug chaoso. Kai šuniukui vieną dieną viskas leidžiama, kitą dieną draudžiama, kai visi šeimos nariai reaguoja skirtingai, o rutina neegzistuoja, problemos dažniausiai prasideda labai greitai. Vėliau jos atrodo kaip nepaklusnumas, bet dažnai tai tiesiog nuo pat pradžių neaiškiai sudėtas pagrindas.
Šiame straipsnyje aptarsime, ką verta padaryti per pirmą savaitę su šuniuku Lietuvoje, kad vėliau nereikėtų taisyti tų pačių bazinių klaidų.
Greita apžvalga
- Pirmą savaitę svarbiausia ne komandų kiekis, o aiški rutina.
- Šuniukui reikia ramios adaptacijos, o ne nuolatinio dirginimo.
- Taisyklės turi būti aiškios nuo pirmos dienos.
- Visi šeimos nariai turi laikytis tos pačios krypties.
- Ankstyvas ryšys su šeimininku yra svarbiau nei „triukų mokymas“.
- Jei norite gero paklusnumo vėliau, pradžia turi būti tvarkinga jau dabar.
1. Pirmiausia sukurkite saugumą, o ne pramogą
Naujai parsivežtas šuniukas pirmomis dienomis dažnai atrodo arba labai drąsus, arba labai pasimetęs. Abu variantai gali suklaidinti. Vieni šeimininkai pradeda jį „lepinti laisve“ ir leidžia viską, kiti iš karto nori, kad šuo idealiai prisitaikytų. Nei vienas kraštutinumas nepadeda.
Pirmą savaitę šuniukui labiausiai reikia aiškaus ir nuspėjamo pasaulio. Tai reiškia:
- pastovi vieta poilsiui
- aiški valgymo rutina
- aiškios išvedimo į lauką valandos
- ne per daug naujų žmonių, triukšmo ir bereikalingo tampymo po vietas
Šuniukas neturi pirmą savaitę „patirti visko“. Jis pirmiausia turi suprasti, kad namuose saugu, kad žmogus yra patikimas orientyras, ir kad gyvenimas turi ritmą.
2. Nuo pirmos dienos nuspręskite taisykles
Labai daug vėlesnių elgesio problemų prasideda nuo to, kad šeimininkai neturi vieningos pozicijos. Vienas leidžia šokti ant sofos, kitas ne. Vienas juokiasi, kai šuniukas kandžioja rankas, kitas pyksta. Vienas kviečia ant lovos, kitas veja žemyn.
Šuniukui tokia sistema atrodo ne kaip „laisvė“, o kaip visiška painiava.
Todėl dar pirmą savaitę verta aiškiai nuspręsti:
- ar šuniukas lips ant sofos ir lovos
- kur jis miega
- kaip reaguojate į kandžiojimą
- ar leidžiate kaulyti maisto
- kaip elgiatės, kai jis šokinėja ant žmonių
Taisyklės neturi būti griežtos dėl griežtumo. Jos turi būti aiškios todėl, kad aiškumas šuniui suteikia daugiau ramybės nei nuolatinis taisyklių keitimas.
3. Tualeto įpročiai formuojami ne bausmėmis, o rutina
Pirmą savaitę labai svarbu kuo mažiau palikti vietos „netyčinėms klaidoms“. Šuniukas negimsta suprasdamas, kur galima atlikti reikalus, o kur ne. Jei šeimininkas per ilgai laukia, neseka ritmo ir tik po avarijos pradeda pykti, problema dažniausiai yra ne šuns užsispyrimas, o prastas valdymas.
Laukan šuniuką verta vesti:
- atsikėlus
- po valgymo
- po žaidimo
- po miego
- prieš ilgesnį poilsį
Kai šuniukas lauke padaro tai, ko reikia, reakcija turi būti aiški ir laiku teigiama. O jeigu namuose įvyksta klaida, svarbiausia ne dramatizuoti, o kitą kartą geriau suvaldyti situaciją.
Pirma savaitė yra apie stebėjimą: kada šuniukas keliasi, kada suka ratus, kada pradeda ieškoti vietos, kiek laiko išbūna po vandens ar maisto. Kuo geriau tai matysite, tuo greičiau susiformuos švaros rutina.
4. Mokykite ryšio su žmogumi, o ne tik komandų
Daugelis šeimininkų labai anksti susikoncentruoja į „sėdėt“, „gulėt“, „pas mane“. Tai nėra blogai, bet pirmą savaitę daug svarbiau už triukus yra tai, ar šuniukas apskritai nori sekti šeimininką, reaguoti į balsą, atsisukti išgirdęs kvietimą ir išmokti, kad dėmesys į žmogų yra naudingas.
Pradinis ryšys formuojamas labai paprastai:
- kviečiate vardu ir apdovanojate už atsisukimą
- pagiriate, kai šuniukas pats ateina
- trumpai pažaidžiate už gerą kontaktą
- namuose kuriate situacijas, kuriose verta sekti paskui jus
Toks darbas atrodo paprastas, bet vėliau būtent jis tampa gero paklusnumo pagrindu. Šuo, kuris anksti išmoksta žiūrėti į šeimininką ir girdėti jį net be spaudimo, vėliau daug greičiau mokosi ir sudėtingesnių dalykų.
5. Socializacija nereiškia, kad šuniuką reikia visur tempti
Vienas dažniausių nesusipratimų yra įsitikinimas, kad socializacija reiškia kuo daugiau vietų, kuo daugiau šunų, kuo daugiau žmonių ir kuo daugiau triukšmo per kuo trumpesnį laiką. Iš tikrųjų toks metodas dažnai ne socializuoja, o perkrauna.
Gera socializacija reiškia, kad šuniukas pamažu ir saugiai pamato pasaulį, bet nėra įmetamas į chaosą, su kuriuo dar nesusitvarko.
Pirmą savaitę pakanka:
- trumpų pažinčių su aplinka
- kelių ramių naujų paviršių
- trumpų išėjimų į lauką
- saugaus kontakto su stabiliais žmonėmis
- ramaus stebėjimo, o ne nuolatinio spaudimo „bendrauti“
Ne kiekvieną šunį reikia leisti prie kiekvieno žmogaus ar šuns. Kartais geresnė socializacija yra ramiai būti šalia ir mokytis neperkaisti nuo įspūdžių.
6. Kandžiojimas, šokinėjimas ir chaosas yra normalu, bet jų nereikia skatinti
Pirmą savaitę daugelis šeimininkų nesąmoningai patys sustiprina elgesį, kurio vėliau nebenori. Kai šuniukas kandžioja rankas, visi juokiasi. Kai šokinėja, jį glosto. Kai laksto išsitaškęs po namus, dar labiau kursto emociją.
Problema ne ta, kad šuniukas taip elgiasi. Problema ta, kad jis labai greitai supranta, jog toks elgesys sukelia daug reakcijos.
Todėl svarbu:
- nekurstyti kandžiojimo rankomis
- nukreipti į tinkamus žaislus
- neapdovanoti šokinėjimo dėmesiu
- laiku nutraukti per didelį įsisiautėjimą
- mokyti ne tik aktyvumo, bet ir nusiraminimo
Šuniukas turi mokytis ne vien džiaugtis, bet ir sustoti. Ramybė nėra „ateis savaime“ dalykas. Ji taip pat formuojama.
7. Pirmą savaitę nereikia „laužti“ šuns, bet reikia pradėti jį auginti teisingai
Yra du blogi kraštutinumai. Vienas sako, kad pirmom savaitėm reikia tik lepinti ir nieko nereikalauti. Kitas bando labai anksti griežtai spausti ir tikrinti ribas taip, lyg šuo jau viską privalėtų suprasti.
Teisingas kelias yra per vidurį:
- aiškios taisyklės
- švari rutina
- teisingas mokymas
- kantrybė
- nuoseklumas
Pirma savaitė nėra apie „dresūros šou“. Ji yra apie pagrindų sudėjimą. Jei tie pagrindai tvarkingi, tolesnis paklusnumas, elgesio kontrolė ir dresūra vyksta daug sklandžiau.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar pirmą savaitę jau reikia pradėti dresūrą?
Taip, bet ne taip, kaip daug kas įsivaizduoja. Pirmą savaitę svarbiausia pradėti mokyti rutinos, dėmesio į žmogų, ribų ir nusiraminimo. Komandos gali atsirasti po truputį, bet jos nėra vienintelis prioritetas.
Ar reikia šuniuką kuo greičiau supažindinti su kuo daugiau šunų?
Ne. Svarbu ne kiekis, o kokybė. Bloga patirtis arba per stiprus perkrovimas gali duoti daugiau žalos nei naudos.
Ką daryti, jei šuniukas kandžioja rankas?
Nekurstyti to žaidimo, nukreipti į tinkamą daiktą, trumpinti per didelį įsisiautėjimą ir stebėti, kada šuniukas jau yra pervargęs arba per daug sujaudintas.
Ar galima leisti viską pirmomis dienomis, o auklėti pradėti vėliau?
Neverta. Tai tik atideda problemą. Kuo aiškesnės taisyklės nuo pradžių, tuo mažiau nereikės vėliau taisyti.
Kada verta kreiptis į dresuotoją?
Kuo anksčiau, jei norite teisingai susidėti pradmenis. Ypač jei tai pirmas šuo, jei namuose daug chaoso, jei šuniukas labai jautrus arba labai intensyvus, arba jei nenorite mėnesių vėliau taisyti bazinių klaidų.
Pirma savaitė su šuniuku nėra smulkmena. Ji labai dažnai nulemia, ar vėliau turėsite aiškų, ramų ir lengviau valdomą šunį, ar nuolat gesinsite problemas, kurių buvo galima išvengti pačioje pradžioje.
Jei norite ne spėlioti, o iš karto teisingai sudėti pagrindus, verta pradėti kryptingai. Būtent ankstyvoje stadijoje šeimininkai dažniausiai laimi daugiausia, kai gauna aiškią sistemą, o ne padrikus patarimus iš visur.
