Labai daug šeimų su šiuo klausimu susiduria anksčiau ar vėliau: vaikas nori šuns. Dažniausiai pirma reakcija būna emocinė. Vieni iš karto sako „taip“, nes atrodo gražu vaikui suteikti džiaugsmo. Kiti sako „ne“, nes bijo papildomos atsakomybės, netvarkos ar problemų namuose. Abi reakcijos suprantamos, bet praktikoje svarbiausia ne pati emocija, o tai, ar šeima sugeba ramiai įsivertinti, ką toks sprendimas iš tikrųjų reiškia.

Didžiausia klaida būna tada, kai šuo šeimoje atsiranda kaip dovana vaikui, tarsi tai būtų jo projektas. Realybėje už šunį vis tiek atsako suaugusieji. Vaikas gali labai norėti šuns, gali nuoširdžiai žadėti vedžioti, prižiūrėti, šerti ir tvarkyti, bet kasdienybėje būtent tėvai turi išlaikyti taisykles, ritmą ir nuoseklumą. Jeigu šeima to iki galo neįsivertina, vėliau problema būna ne pats šuo, o chaosas lūkesčiuose.

Šiame straipsnyje aptarsime, ką verta aptarti šeimoje dar prieš priimant sprendimą, kad vėliau nereikėtų taisyti problemų, kurios iš tikrųjų prasidėjo ne nuo šuns, o nuo per skuboto starto.

Greita apžvalga

• Vaiko noras dar nereiškia, kad šeima jau pasiruošusi šuniui.
• Už šuns auklėjimą ir taisykles visada atsako suaugęs žmogus.
• Svarbu įvertinti ne tik veislę, bet ir šeimos ritmą, kantrybę bei nuoseklumą.
• Daug problemų galima išvengti, jei sistema sudedama nuo pirmos dienos.
• Aiškus startas šeimai su vaikais beveik visada svarbesnis už spontanišką emociją.

1. Pirmiausia nuspręskite, kas realiai bus atsakingas už šunį

Pirmas klausimas, kurį šeima turi sau užduoti, yra labai paprastas: kas realiai bus atsakingas už šunį po pirmų dviejų savaičių? Ne po pirmų dviejų dienų, kai visi dar entuziastingi, o tada, kai prasideda rutina. Kai reikia anksti keltis, kai šuniukas apsisius ant grindų, kai reikia išeiti į lauką per lietų, kai atsiranda kandžiojimasis, tempimas, lojimas ar nuovargis. Jei atsakymas miglotas ir remiasi tik viltimi, kad „vaikas turbūt rūpinsis“, tai yra ženklas, kad sprendimas dar neparuoštas.

Šitoje vietoje šeimos dažnai susiduria su nemalonia, bet svarbia tiesa: šuo negali būti paliktas vaiko pažadams. Vaikas gali būti motyvuotas, tačiau sistemą, tvarką ir nuoseklumą vis tiek turi išlaikyti suaugusieji. Kuo aiškiau tai suprantama dar prieš parsivežant šunį, tuo mažiau vėliau būna nusivylimo.

2. Vertinkite ne tik veislę, bet ir savo šeimos ritmą

Antras svarbus klausimas yra ne kokio gražumo šunį rinktis, o koks šuo realiai tinka jūsų šeimos ritmui. Labai dažnai žmonės renkasi pagal išvaizdą, madas ar tai, ką matė internete. Tačiau šeimai su vaikais daug svarbiau ne nuotraukoje matomas įspūdis, o tai, kiek laiko bus skiriama judėjimui, kiek aiškumo bus namuose ir ar suaugusieji mokės išlaikyti ribas. Būtent todėl vien tik klausimas apie veislę retai išsprendžia problemą.

Daug svarbiau suprasti, kokio gyvenimo būdo šuo atkeliauja į namus. Aktyvus, jautrus ar labai stipraus charakterio šuo šeimoje, kuri neturi aiškios sistemos, greitai parodys visas spragas. Todėl verta vertinti ne vien norą turėti šunį, bet ir tai, kokį darbą šeima pasiruošusi daryti kasdien.

3. Taisyklės turi būti sutartos dar prieš šuniui atsirandant namuose

Trečias dalykas, kurį verta aptarti dar prieš priimant sprendimą, yra taisyklės. Ar šuo miegos ten, kur panorės? Ar lipti ant sofos bus leidžiama visada, kartais ar niekada? Ar vaikas žinos, kada su šuniu žaisti galima, o kada jo geriau neliesti? Ar namuose bus vienoda reakcija į kandžiojimąsi, šokinėjimą ir dėmesio reikalavimą? Jeigu šie klausimai neaptarti iš anksto, šuo labai greitai pradeda gyventi tarp skirtingų signalų.

Iš tokio mišinio stabilaus elgesio neatsiranda. Vienas leidžia, kitas draudžia, vienas juokiasi, kitas pyksta. Jeigu šeima nori gero starto, taisyklės turi būti aiškios visiems dar iki šuniui atsirandant namuose.

4. Pirma bendra savaitė dažnai nulemia daugiau negu pats pasirinkimas

Labai dažnai šeimos įsivaizduoja, kad pagrindinis iššūkis bus pats pasirinkimas, tačiau realiai svarbiausia būna pirma bendra kasdienybė. Kaip tik todėl labai daug duoda aiškus startas nuo pirmų dienų. Jeigu namuose dar tik planuojate šuniuką arba jau ruošiatės jo atvykimui, verta pasižiūrėti, kaip atrodo pirma savaitė su šuniuku, nes būtent ten dažniausiai ir susiformuoja būsimos problemos arba būsimas stabilumas.

Kai šeima nuo pirmos dienos turi ritmą, aiškius draudimus, ramias reakcijas ir nuspėjamą rutiną, šuniui daug lengviau suprasti, kaip šiame naujame pasaulyje gyventi. Kai visa pradžia paremta emocija ir improvizacija, problemos įsitvirtina gerokai greičiau.

5. Vaiką taip pat reikia paruošti santykiui su šunimi

Dar vienas svarbus aspektas yra vaiko amžius ir brandumas. Mažesnis vaikas gali labai mylėti šunis, tačiau tai nereiškia, kad jis gebės gerbti ribas. Dalis vaikų nori nuolat liesti, glausti, nešioti, trikdyti valgant ar ilsintis. Tokiose situacijose tėvai turi ne tik prižiūrėti šunį, bet ir mokyti vaiką, kaip su gyvūnu elgtis ramiai ir pagarbiai.

Kitaip rizika kyla abiem pusėms: vaikas gauna neteisingą santykio modelį, o šuo nuolat patiria spaudimą, kurio negali normaliai apdoroti. Emocinis sprendimas skamba taip: „vaikas labai nori, todėl pabandom.“ Brandus sprendimas skamba kitaip: „mes suprantame, kad šuo yra ilgalaikė atsakomybė, žinome, kas už ką atsako, ir esame pasiruošę nuo pradžių sukurti aiškią sistemą.“

6. Jei norite gero starto, nepalikite auklėjimo savieigai

Jei šeima nusprendžia, kad šuo tikrai atsiras, verta nepalikti auklėjimo savieigai. Daug geriau nuo pradžių kryptingai dirbti su baziniais dalykais: dėmesiu į žmogų, aiškiomis taisyklėmis, ramybe namuose, reakcija į draudimus ir paprastais paklusnumo pagrindais. Tam labai padeda šunų ir šuniukų paklusnumo pradmenys, nes ten svarbu ne vien komandos, o visa sistema, kuri leidžia šuniui suprasti, kaip gyventi tarp žmonių.

Kita dažna klaida yra tikėtis, kad problemos „išaugs pačios“. Kai šeimoje atsiranda kandžiojimasis, šokinėjimas, nepaklusnumas ar įtampa tarp vaiko ir šuns, žmonės dažnai bando laukti, tikėdamiesi, kad šuo subręs. Kartais dalis dalykų tikrai susiniveliuoja mažiau, bet dažniau neaiškumai tiesiog įsitvirtina. Būtent todėl tais momentais, kai namuose jaučiate, kad vien teorinių patarimų neužtenka, greičiausią aiškumą paprastai duoda individualios dresūros pamokos, nes tada galima žiūrėti ne į abstraktų „vidutinį šunį“, o į jūsų realią situaciją.

DUK

Ar verta pirkti šunį vien todėl, kad vaikas jo labai nori?
Ne. Vaiko noras yra svarbus signalas, bet sprendimą turi priimti visa šeima, aiškiai suprasdama atsakomybę ir kasdienius įsipareigojimus.

Ką svarbiausia aptarti prieš parsivežant šunį į šeimą?
Kas juo rūpinsis kasdien, kokios bus taisyklės namuose, kiek laiko bus skiriama auklėjimui ir kaip šeima reaguos į pirmus sunkumus.

Ar vaikui ir šuniui iš karto pavyksta susikurti gerą santykį?
Ne visada. Geras santykis atsiranda tada, kai suaugusieji prižiūri bendravimą, saugo ribas ir neleidžia nei vaikui, nei šuniui gyventi chaose.

Kada verta kreiptis į dresuotoją?
Tada, kai šeima nori aiškios krypties dar prieš parsivežant šunį arba jau mato, kad namuose trūksta taisyklių, nuoseklumo ir ramybės.

Svarbiausia mintis

Geriausias sprendimas šeimai yra ne skubėti atsakyti vaikui „taip“ arba „ne“, o pirmiausia ramiai aptarti kelis esminius klausimus. Kas prižiūrės šunį kasdien? Ką darysime, kai atsiras problemų? Kiek laiko skirsime judėjimui, darbui ir taisyklėms? Ar visi namuose laikysis vienodos linijos? Jeigu į šiuos klausimus galite atsakyti aiškiai, tikimybė, kad šuo šeimoje taps džiaugsmu, yra daug didesnė.

Jeigu jūsų šeimoje šis klausimas jau ant stalo ir norite sprendimą priimti aiškiau, verta ne spėlioti, o situaciją įsivertinti praktiškai. Tam registruotis galite per rezervacijos puslapį.