Kai namuose atsiranda kūdikis, šuniui pasikeičia beveik viskas: kvapai, garsai, žmonių ritmas, dėmesio kiekis, miego tvarka, durų judėjimas ir šeimininkų emocinė būsena. Todėl klausimas „šuo ir kūdikis“ nėra apie gražią pirmo susitikimo nuotrauką. Tai klausimas apie sistemą, kuri turi veikti tada, kai tėvai pavargę, kūdikis verkia, o šuo nebesupranta, kodėl jo pasaulis staiga pasikeitė.

Trumpas atsakymas toks: šunį kūdikiui reikia ruošti dar iki gimdymo, o ne tada, kai naujagimis jau ant rankų. Svarbiausia ne versti šunį „pamilti kūdikį“, o išmokyti jį ramiai būti šalia, priimti naujas ribas, turėti savo vietą ir klausyti žmogaus net tada, kai namuose daugiau judesio. Plieninėje Iltyje tokias situacijas vertiname praktiškai: pirmiausia saugumas, tada aiški rutina, tada ramus, kontroliuojamas pratinimas.

Greita apžvalga

• Šuo neturi būti paliekamas vienas su kūdikiu, net jei iki šiol atrodė labai geras.
• Pasiruošimas turi prasidėti prieš kūdikio gimimą: vieta, ribos, garsai, vežimėlis, naujas dėmesio ritmas.
• Pirmas susitikimas neturi būti emocinis šou. Geriau ramus atstumas ir aiškus žmogaus valdymas.
• Jei šuo šokinėja, saugo resursus, loja į garsus ar sunkiai nusiramina, tai reikia tvarkyti iki gimdymo.
• Geriausias tikslas yra ne „draugystė bet kokia kaina“, o saugus sambūvis, kuriame šuo žino taisykles.

1. Kada pradėti ruošti šunį kūdikiui?

Geriausias laikas pradėti yra tada, kai dar turite ramybės ir galvos. Jei kūdikis jau namuose, vis tiek galima tvarkytis, bet tada dirbti sunkiau, nes šeima jau gyvena nuovargyje. Todėl nėštumo metu verta peržiūrėti ne vien šuns reakciją į vaikus, bet visą kasdienę bazę.

Paklauskite savęs labai paprastai: ar šuo moka ramiai pabūti savo vietoje, kai aplink vyksta judesys? Ar jis nešoka ant žmogaus, negriebia rankų, nepuola prie durų, nereikalauja dėmesio lojimu? Ar jį galima patikimai nukreipti nuo daikto, maisto, žaislo ar kambario? Jei atsakymai migloti, problema nėra pats kūdikis. Problema ta, kad kūdikis labai greitai išryškins jau buvusias spragas.

Čia ypač praverčia bazinis paklusnumas: ramus laukimas, aiški vieta, kontaktas į žmogų, pavadžio kontrolė, draudimo supratimas ir gebėjimas atsitraukti nuo dirgiklio. Jei šių dalykų dar nėra, verta ne žiūrėti trumpus patarimus iš eilės, o susidėti nuoseklų pagrindą per šunų ir šuniukų paklusnumo pradmenis.

2. Ką pakeisti namuose dar prieš gimdymą?

Dažna klaida yra viską pakeisti vienu metu: atsiranda lovytė, vežimėlis, varteliai, nauji kvapai, kitas kambarių naudojimas, o šuo iškart gauna mažiau dėmesio. Jam tai gali atrodyti ne kaip šeimos džiaugsmas, o kaip staigus taisyklių griuvimas.

Todėl pokyčius geriau įvesti etapais. Jei šuo nebegalės eiti į kūdikio kambarį, ta riba turi atsirasti iš anksto. Jei jis turės daugiau ilsėtis savo vietoje, vietos komanda turi būti mokoma ne tada, kai kūdikis verkia, o ramiose repeticijose. Jei planuojate naudoti vartelius, narvą ar atskirą zoną, šuo turi išmokti, kad tai nėra bausmė ir atskyrimas nuo šeimos.

Labai praktiškas principas: viskas, ko norėsite iš šuns po gimdymo, turi būti bent iš dalies aišku iki gimdymo. Ne idealiai, bet aiškiai. Šuo neturi pirmą kartą mokytis ramiai laukti tada, kai vienoje rankoje laikote kūdikį, o kitoje bandote stabdyti šokinėjantį augintinį.

3. Kaip ruošti šunį kūdikio garsams, daiktams ir vežimėliui?

Kūdikio verksmas, judantis vežimėlis, supynės, vystymo stalas ir nauji kvapai šuniui gali būti stiprūs dirgikliai. Vieni šunys nuo jų traukiasi, kiti įsijungia ir nori viską tikrinti, treti pradeda loti arba lipti arčiau. Visais atvejais tikslas tas pats: parodyti naujus dalykus taip, kad šuo dar galėtų mokytis, o ne tik reaguoti.

Garsus galima leisti tyliai, trumpai, ramiame kontekste, kai šuo valgo, ilsisi arba atlieka lengvą užduotį. Vežimėlį verta iš anksto pastumdyti namuose ir lauke, bet be chaoso: šuo turi mokytis eiti šalia žmogaus, o ne lenkti, šokti ant ratų ar painiotis po kojomis. Kūdikio daiktai neturi tapti šuns žaislais. Jei leidžiate viską uostyti, bet niekada nepaaiškinate ribos, vėliau bus sunkiau.

Čia svarbus ne draudimų kiekis, o aiškumas. Šuo turi žinoti: gali būti šalia ramiai, gali gauti atlygį už gerą pasirinkimą, bet negali pats spręsti, kada kišti nosį į kūdikio erdvę.

4. Kaip turi atrodyti pirmas šuns ir kūdikio susitikimas?

Pirmas susitikimas turi būti kuo mažiau dramatiškas. Blogas planas yra įeiti pro duris su kūdikiu, leisti visiems jaudintis, kalbinti šunį aukštu balsu ir tikėtis, kad jis pats gražiai susitvarkys. Tokia scena dažnai sukelia per daug emocijos net stabiliam šuniui.

Geriau, kad šuo prieš susitikimą būtų išvedžiotas, bet ne perspaustas iki pervargimo. Namuose jis turėtų būti valdomas: pavadys, varteliai, aiški vieta arba kitas saugus atstumas pagal konkretų šunį. Pirmas tikslas nėra leisti uostyti kūdikio veidą. Pirmas tikslas yra pamatyti, ar šuo gali būti tame pačiame kambaryje ir išlikti girdintis žmogų.

Jei šuo ramus, galite palaipsniui mažinti atstumą, bet tik tiek, kiek jis išlaiko kontrolę. Jei šuo šoka, cypia, spaudžiasi, įsitempia ar nebegirdi, atstumas per mažas arba situacija per greita. Tai nėra „blogas šuo“. Tai ženklas, kad reikia paprastesnės repeticijos.

5. Kokios ribos būtinos kasdien, kai kūdikis jau namuose?

Pagrindinė taisyklė paprasta: suaugęs žmogus turi valdyti erdvę. Kūdikis negali būti paliktas ant grindų šalia šuns „tik minutei“. Šuo negali turėti laisvos teisės kišti nosies į veidą, lipti ant kilimėlio, imti kūdikio daiktų ar gulėti taip, kad tėvai turėtų per jį lipti.

Labai svarbios trys zonos: kūdikio zona, šuns poilsio zona ir bendra zona. Kūdikio zona turi būti saugoma nuo šuns įsibrovimo. Šuns poilsio zona turi būti saugoma nuo žmonių spaudimo, ypač vėliau, kai kūdikis pradės ropoti. Bendra zona turi būti naudojama tik tada, kai suaugęs žmogus gali prižiūrėti situaciją realiai, ne viena akimi telefone.

Jei namuose jau matote urzgimą, resursų saugojimą, per stiprų šuns sekiojimą, lojimą į kūdikio garsus ar įkyrų bandymą lipti arčiau, neverta laukti, kol „susigyvens“. Tokiose situacijose tiksliausia pradžia dažnai yra konsultacija kliento namuose, nes treneris mato tikrą kambarių išdėstymą, žmonių judėjimą ir šuns reakcijas ten, kur jos vyksta.

6. Kada reikia trenerio pagalbos, o ne dar vieno patarimo internete?

Trenerio pagalbos verta ieškoti ne tik tada, kai jau įvyko incidentas. Protingiau kreiptis anksčiau, jei šuo stipriai šokinėja ant žmonių, sunkiai priima ribas, saugo maistą ar žaislus, bijo vaikų, loja nuo garsų, per daug saugo šeimininkę arba nemoka atsitraukti pagal komandą.

Kūdikio atsiradimas nėra geras laikas eksperimentuoti. Šeimai reikia plano: ką keisti iki gimdymo, kur šuo bus, kaip organizuoti pirmas dienas, kokias komandas sustiprinti ir kada šuniui duoti poilsį. Dažnai pakanka kelių tikslių pataisymų, bet jie turi būti pritaikyti konkrečiam šuniui. Vienam reikia daugiau struktūros, kitam daugiau atstumo, trečiam aiškiau mokyti vietos ir laukimo.

Jei norite ne spėlioti, o pasiruošti praktiškai, galite rinktis individualias dresūros pamokas arba namų situacijos įvertinimą. Kai kūdikis jau pakeliui, geriau turėti aiškų planą anksčiau, negu taisyti įtampą vėliau. Registruotis galite per rezervacijos puslapį.

DUK

Ar galima leisti šuniui pauostyti kūdikį?

Galima tik tada, kai šuo ramus, valdomas ir situaciją pilnai prižiūri suaugęs žmogus. Uostymas neturi būti pirmas tikslas. Pirma svarbu, kad šuo mokėtų būti šalia kūdikio be šokinėjimo, spaudimosi ir per didelio susijaudinimo.

Ar geras šeimos šuo gali staiga blogai reaguoti į kūdikį?

Taip. Net geras šuo gali sutrikti nuo naujų garsų, kvapų, rutinos pasikeitimo ir mažesnio dėmesio. Tai nereiškia, kad jis „pasidarė blogas“, bet reiškia, kad reikia aiškesnės sistemos ir saugių ribų.

Ar reikia šunį bausti, jei jis urzgia prie kūdikio?

Ne. Urzgimas yra perspėjimas, kad šuniui per sunku. Bausdami galite nutildyti signalą, bet nepašalinti įtampos. Geriau didinti atstumą, valdyti aplinką ir kreiptis pagalbos, jei tokia reakcija kartojasi.

Kiek laiko užtrunka paruošti šunį kūdikiui?

Tai priklauso nuo šuns bazės. Jei šuo jau turi paklusnumo pagrindus, gali užtekti kelių savaičių kryptingo pasiruošimo. Jei jis sunkiai valdomas, saugo resursus ar stipriai reaguoja į garsus, pradėti verta kuo anksčiau.

Ar kūdikis ir šuo gali miegoti tame pačiame kambaryje?

Tik jei yra aiški fizinė kontrolė ir suaugusieji realiai valdo situaciją. Saugiau turėti atskiras zonas, kad nei šuo, nei kūdikis netaptų vienas kitam netikėtu dirgikliu miego, verkimo ar naktinio judėjimo metu.

Pabaigai

Šuo ir kūdikis gali gyventi tuose pačiuose namuose ramiai, bet tai retai įvyksta vien dėl gerų norų. Saugumą sukuria ne gražus pirmas susitikimas, o aiškios taisyklės, ramus pasiruošimas, šuns vieta, ribos ir suaugusiųjų atsakomybė. Jei šuo jau dabar sunkiai valdomas, kūdikis problemos neišspręs. Jis tik parodys, kur sistema buvo per silpna.

Todėl geriausias sprendimas yra pasiruošti iš anksto. Įsivertinkite šuns paklusnumą, namų erdves, rizikingas vietas ir savo reakcijas. O jei abejojate, verta pasitarti gyvai, kol dar turite laiko ramiai sudėti planą.