Daug šeimininkų sako tą patį: namuose šuo lyg ir viską supranta, bet vos tik išeinate į lauką, jis tarsi pasikeičia. Nekreipia dėmesio, tempia ten, kur nori, įsitempia pamatęs kitus šunis, užuodžia žemę ir žmogaus lyg nebelieka. Tada atsiranda jausmas, kad šuo lauke tiesiog neklauso.

Problema ta, kad toks apibūdinimas dažnai klaidina. Labai retai šuo iš tikrųjų „neklauso“ ta prasme, kad specialiai prieštarauja. Daug dažniau reiškia visai ką kita: lauko aplinka jam yra stipresnė už jūsų signalus. Kitaip tariant, namuose jūs dar esate svarbiausias orientyras, o lauke jus nuolat nustelbia kvapai, judesys, kiti šunys, žmonės, garsai ir susikaupęs vidinis šuns skubėjimas.

Būtent todėl ši problema neišsisprendžia vien tuo, kad žmogus pradeda daugiau kartų kartoti komandą, griežčiau kalbėti ar labiau pykti. Jei kontaktas tarp dirgiklių nėra pastatytas, šuo nepasidarys patikimas vien nuo balso tono. Čia reikia ne daugiau emocijos, o aiškesnės sistemos.

Greita apžvalga

• Jei šuo neklauso lauke, dažniausiai problema yra ne užsispyrimas, o per silpnas kontaktas tarp stiprių dirgiklių.
• Lauke visada pirmiausia lenda skylės bazėje: tempo valdyme, taisyklėse, dėmesio išlaikyme ir gebėjime persijungti atgal į žmogų.
• Didžiausia klaida yra tikėtis gero paklusnumo ten, kur šuo niekada nebuvo sistemingai mokytas.
• Progresas prasideda tada, kai žmogus nustoja „gelbėti situaciją“ nuolatiniais kartojimais ir pradeda valdyti aplinką, atstumą ir aiškius kriterijus.
• Jei lauke prisideda kiti šunys, medžioklinis užsidegimas, stiprus tempimas ar emocinis perkaitimas, dažniausiai verta dirbti praktiškai realiomis sąlygomis.

1. Kodėl lauke šuo staiga „pamiršta“ viską, ką mokėjo namuose

Namuose aplinka paprastesnė. Ten mažiau kvapų, mažiau netikėtumų, mažiau judančių objektų, o pats žmogus šuniui dažniausiai yra lengviau nuspėjamas. Lauke vaizdas visai kitas. Atsiranda šimtai smulkių dirgiklių, kurie šunį traukia, erzina, jaudina arba įjungia automatinį norą eiti, sekti, uostyti, vytis ar stebėti.

Jei bazinis dėmesys žmogui buvo pastatytas tik ramioje aplinkoje, jis labai dažnai subyra vos padidėja apkrova. Tada šeimininkui atrodo, kad šuo tapo „kitoks“, nors realiai tiesiog paaiškėja tikroji situacija: elgesys nebuvo pakankamai sutvirtintas ten, kur yra realus gyvenimas.

Dar viena dažna priežastis yra per didelis pasivaikščiojimo tempas nuo pirmos minutės. Žmogus išeina į lauką, o šuo jau nuo vartų ar laiptinės įsijungia į skubėjimą. Tokiu atveju visa likusi išvyka dažnai tampa ne mokymusi, o nuolatiniu reagavimu į jau įsibėgėjusį šunį.

2. Pirmoji klaida: per daug kalbėjimo ir per mažai kontrolės

Kai šuo neklauso lauke, daug kas pradeda daryti tą patį: kartoti vardą, komandą, perspėjimą, dar kartą komandą, paskui prašymą, paskui susierzinimą. Iš žmogaus pusės atrodo, kad jis stengiasi susikalbėti. Iš šuns pusės dažnai gaunasi visai kas kita: foninis triukšmas, kuris nieko nekeičia.

Jei komanda kartojama penkis kartus ir realiai nieko nereiškia, šuo labai greitai išmoksta, kad pirmi keturi kartai jam nėra svarbūs. O jei šuo apskritai jau būna per daug įsiaudrinęs, jis tuo metu net nebesugeba normaliai priimti informacijos.

Todėl geras darbas lauke prasideda ne nuo didesnio kalbėjimo kiekio, o nuo aiškesnių situacijų. Kuo mažiau bereikalingų signalų, tuo aiškiau šuo supranta, kur iš tikrųjų prasideda darbas ir kur baigiasi laisvė.

3. Antroji klaida: per dideli lūkesčiai per anksti

Labai dažna schema atrodo taip: namuose šuo porą kartų gražiai atsisėdo ar atėjo, todėl žmogus tikisi, kad tas pats veiks ir šalia kitų šunų, paukščių, vaikų ar stiprių kvapų. Kai neveikia, kyla nusivylimas.

Bet paklusnumas nėra vienas vienetas. Tai nėra taip, kad šuo arba moka, arba nemoka. Labai svarbu, kokioje aplinkoje jis tai moka. Jei mokėte tik virtuvėje, tai nereiškia, kad elgesys jau perkeltas į kiemą, gatvę, parką ar aikštelę.

Dėl to būtina progresuoti sluoksniais: nuo lengvesnės aplinkos į sunkesnę, nuo mažesnio dirgiklio prie didesnio, nuo trumpesnio išlaikymo prie ilgesnio. Kai šitas principas ignoruojamas, lauke prasideda nuolatinė frustracija.

4. Nuo ko pradėti, jei šuo neklauso lauke

Pirmiausia reikia sąžiningai įvertinti, kur tiksliai pradeda byrėti kontaktas. Ar jau išėjus pro duris? Ar tik pamačius kitą šunį? Ar tik paleidus į ilgesnį pavadį? Ar tada, kai šuo užuodžia stiprų kvapą? Kol to neįvardijate, problema lieka per daug bendra.

Antra, reikia pradėti dirbti ne ten, kur blogiausia, o ten, kur dar įmanoma laimėti. Jei šuo visiškai praranda galvą sausakimšame parke, pradėti nuo tokios vietos nėra protinga. Pirmiausia reikia susikurti situacijas, kur šuo dar gali klausytis, net jei jam jau truputį sunku.

Trečia, labai svarbus tampa pats žmogaus judėjimas, ritmas ir aiškumas. Daug šunų lauke pradeda geriau girdėti ne tada, kai žmogus garsiau kalba, o tada, kai pats elgiasi nuosekliau: aiškiau sustoja, aiškiau keičia kryptį, neleidžia be tikslo tempti pirmyn ir nepalaiko bereikalingo skubėjimo.

Tokį pagrindą dažnai verta statyti nuo šunų ir šuniukų paklusnumo pradmenų, nes lauko paklusnumas labai retai atsiranda be normalios bazės.

5. Ką daryti, kai problema kyla būtent pasivaikščiojimų metu

Jei šuo neklauso lauke daugiausia pasivaikščiojimo metu, reikia žiūrėti ne tik į komandas, bet ir į visą pasivaikščiojimo struktūrą. Ar šuo nuo pradžių tik velka žmogų paskui save? Ar turi aiškias perėjimo ribas tarp darbo ir laisvumo? Ar gauna viską, ko nori, vien tik spaudimu į pavadį?

Labai dažnai šuo pradeda „negirdėti“ ne dėl vienos konkrečios klaidos, o todėl, kad visas išėjimas yra pastatytas šuns tempu. Tokiu atveju žmogus nebeveda situacijos, o tik komentuoja tai, ką šuo ir taip daro.

Čia dažnai tiesiogiai persidengia ir pavadžio problema. Jei matote, kad šuo kartu dar stipriai veržiasi pirmyn, verta pažiūrėti ir į temą kodėl šuo tempia pavadį ir kaip tai pataisyti praktiškai, nes abi problemos labai dažnai turi tą pačią šaknį: per silpną kontaktą ir per daug šuniui atiduotą tempą.

6. Kada lauko neklausymas jau reiškia elgesio korekciją

Kartais lauke neklausymas nėra tik „šuo išsiblaško“. Kartais ten jau prisideda rimtesni dalykai: emocinis perkaitimas prie kitų šunų, stiprus lojimas, puolimas, medžioklinis užsivedimas, nesugebėjimas nusiraminti arba visiškas atsijungimas nuo žmogaus. Tokiu atveju nebepakanka bendrų patarimų.

Jei šuo lauke tampa sunkiai valdomas, problema turi būti sprendžiama kaip visos sistemos dalis. Reikia žiūrėti į tai, kaip jis įsijungia, kas jį užveda, kokio atstumo jam dar pakanka išlikti mąstančiam ir kurioje vietoje jūs jį prarandate. Tai jau yra ne vien „paklusnumo pamoka“, o realesnė elgesio korekcija.

Tokiose situacijose dažnai daug greičiau pasimato tiesa per individualias dresūros pamokas, nes tada dirbama ne su teorija, o su tuo, ką jūsų šuo realiai daro.

7. Kodėl kartais verta dirbti būtent jūsų aplinkoje

Yra problemų, kurios geriausiai matosi ten, kur jos iš tikrųjų vyksta. Vienas šuo namuose ir aikštelėje atrodo normaliai, bet griūva prie laiptinės. Kitas puikiai dirba viename maršrute, bet visai nebevaldomas prie kito namo kampo ar ten, kur nuolat sutinka kitus šunis. Dar kitas visiškai neklauso tik tada, kai žmogus skuba, tempiasi vaiką, krepšius ar eina kartu su antru šunimi.

Tokiose vietose labai daug vertės turi konsultacija kliento namuose, nes tada galima pamatyti realią grandinę nuo pradžios iki pabaigos. Ne pasakojimą apie problemą, o pačią problemą gyvai.

Tai svarbu todėl, kad šuo lauke labai dažnai „neklauso“ ne vien dėl savęs. Prie viso to prisideda ir žmogaus įpročiai: kada jis pradeda reaguoti, kaip laiko pavadį, kiek kartų kartoja signalus, ar leidžia šuniui pačiam nustatyti tempą, ar pats susinervina per vėlai.

8. Ko tikėtis iš progreso

Tikras progresas dažniausiai neatrodo kaip stebuklas per vieną dieną. Pirmi geri ženklai būna tokie: šuo greičiau grįžta dėmesiu į žmogų, mažiau įsitempia prie smulkesnių dirgiklių, nebe taip aklai veržiasi pirmyn, lengviau persijungia po klaidos ir trumpiau išbūna „atsijungęs“.

Tai ir yra kryptis, kurios reikia. Ne idealus parodomasis paklusnumas, o realus gerėjimas ten, kur anksčiau viskas byrėdavo. Kai šita kryptis yra, tada galima didinti sunkumą. Kai jos nėra, vadinasi, greičiausiai vis dar dirbama per sunkioje situacijoje arba per daug gelbėjamasi kalbėjimu vietoje aiškių taisyklių.

DUK

Ar šuo neklauso lauke todėl, kad yra užsispyręs? Dažniausiai ne. Daug dažniau jis tiesiog renkasi stipresnius dirgiklius, nes kontaktas su žmogumi toje aplinkoje dar nėra pakankamai sutvirtintas.

Ar užtenka daugiau kartoti komandas? Ne. Jei komanda kartojama be realios vertės, ji tik nuvertėja. Lauke daug svarbiau situacijos aiškumas, atstumas iki dirgiklių ir nuoseklios taisyklės.

Ar galima viską išspręsti tik namuose? Paprastai ne. Namuose galima pastatyti bazę, bet lauko problemos turi būti tvarkomos ir lauke, palaipsniui didinant sunkumą.

Kada jau verta kreiptis pagalbos? Tada, kai šuo lauke ne tik išsiblaško, bet ir tempia, loja, fiksuojasi į kitus šunis, sunkiai nusiramina arba jūs jaučiate, kad vieni situacijos nebenevaldote.

Ar ši problema dažnai susijusi su pavadžio tempimu? Labai dažnai taip. Abi problemos dažniausiai rodo tą pačią bazinę bėdą: šuo juda savo galva, o žmogus lieka tik paskui einantis komentatorius.

Svarbiausia mintis paprasta: šuo pradeda klausyti lauke ne tada, kai žmogus daugiau kalba, o tada, kai jis pagaliau tampa aiškus ir vertingas tarp visų dirgiklių. Jei norite ne bendrų patarimų, o konkretaus darbo su jūsų situacija, registruokitės per rezervacijos puslapį.