Renkantis šuniuką iš vados daug kas sustoja ties pirmu įspūdžiu: šitas pats atėjo, tas gražesnės spalvos, o anas atrodo „ramiausias“. Problema ta, kad pirmas įspūdis labai dažnai apgauna. Labai aktyvus šuniukas nebūtinai bus drąsiausias, o tas, kuris sėdi nuošaliau, nebūtinai bus „silpnas“. Jei šiandien svarstote, kaip išsirinkti šuniuką iš vados, verta žiūrėti ne į vieną momentą, o į visą mažo šuns elgesio paveikslą: kaip jis reaguoja į naujoves, kaip atsigauna po streso, kaip bendrauja su žmonėmis ir kaip išlaiko galvą, kai aplink vyksta veiksmas.

Gerai parinktas šuniukas negarantuoja, kad nereikės darbo. Tačiau netinkamas pasirinkimas dažnai reiškia, kad šeima jau pirmomis savaitėmis pradeda gesinti bėdas, kurias buvo galima pamatyti dar veislyne. Todėl šiame straipsnyje ne apie „patį mieliausią“, o apie tai, kaip atskirti stabilų pagrindą nuo ženklų, kurie vėliau virsta kasdieniais sunkumais.

Greita apžvalga

• Nevertinkite šuniuko pagal vieną trumpą epizodą ar vien tik iš nuotraukų.
• Skirkite dėmesį ne vien energijai, o atsistatymui po jaudulio ar netikėtumo.
• Drąsa ir įžūlus chaosas nėra tas pats.
• Ramybė ir „užsidarymas“ taip pat nėra tas pats.
• Klauskite veisėjo apie tėvų nervų sistemą, buitį, garsus, paviršius ir ankstyvą rutiną.
• Jei abejojate, rinkitės ne ekstremumą, o stabilesnį vidurį.

1. Pirma klaida: ieškoti „lyderio“ vietoj stabilaus šuniuko

Viena dažniausių klaidų renkantis šuniuką yra romantizuoti patį drąsiausią, labiausiai į priekį lendanti mažylį. Taip, jis gali būti smalsus ir socialus. Bet lygiai taip pat jis gali būti sunkiau susivaldantis, greitai persikaitinantis ir prastai atsistatantis po sujaudinimo.

Stabilus šuniukas dažniausiai nėra tas, kuris aklai lekia į viską. Jis susidomi, prieina, pauosto, sureaguoja, o po to geba vėl susitvarkyti. Būtent šitas „grįžimas į save“ šeimos gyvenime labai daug reiškia. Vėliau jis matysis pasivaikščiojimuose, namuose, susitikus svečiams ar mokantis pirmų taisyklių.

Jei matote vien tik begalinį lakstymą, kandžiojimą, stumdymąsi ir beveik jokio nurimimo, neskubėkite to vadinti stipriu charakteriu. Kartais tai tiesiog labai žemas savikontrolės slenkstis.

2. Drąsus ar per daug įsitempęs: kaip atskirti praktiškai

Čia ir atsiranda svarbiausias skirtumas. Drąsus šuniukas reaguoja į naują dirgiklį, bet nelūžta. Jis gali trumpam sustoti, pažiūrėti, apsvarstyti, tada pats prieiti ar grįžti į bendravimą.

Per daug įsitempęs šuniukas dažnai rodo vieną iš dviejų kraštutinumų:

• arba „sprogsta“ į veiksmą ir viską daro per stipriai, tarsi negalėtų savęs sustabdyti,
• arba atsitraukia, sustingsta, ilgai neatsigauna, vengia kontakto.

Svarbiausias kriterijus čia yra ne pati reakcija, o jos trukmė. Kiek užtrunka, kol šuniukas po triukšmo, naujo žmogaus ar neįprasto paviršiaus vėl gali normaliai funkcionuoti? Šitas momentas daug svarbesnis už vieną „charakterio testą“.

Jeigu šuniukas labai greitai užsiveda ir taip pat greitai persijungia į kandžiojimą, chaotišką šokinėjimą ar konfliktą su vados broliais ir sesėmis, šeimai tai vėliau dažnai reiškia sunkesnį kasdienį auklėjimą. Jeigu jis nuo mažos naujovės ilgam „iškrenta“, ateityje gali būti daugiau baimių, jautrumo ir sunkesnis prisitaikymas prie miesto, svečių ar kelionių.

3. Ramus ar tiesiog užsidaręs: dar vienas svarbus skirtumas

Dalis šeimų sąmoningai ieško „ramiausio“ šuniuko, nes bijo chaoso namuose. Tai suprantama, bet čia irgi lengva suklysti. Iš tiesų ramus šuniukas nėra tas, kuris visada stovi nuošalyje, neina į kontaktą ir tarsi dingsta fone.

Geras ženklas yra šuniukas, kuris gali būti santūresnis, bet į kvietimą ateina, leidžiasi paimamas, domisi aplinka ir po trumpo laiko įsitraukia. Prastas ženklas yra ilgai trunkantis atsitraukimas, vengimas rankų, nuolatinis slėpimasis ar „atsijungęs“ buvimas, kai aplink vyksta įprastas gyvenimas.

Trumpai: ramybė yra gebėjimas išlikti funkcionuojančiam. Užsidarymas yra atsijungimas nuo aplinkos. Šeimai šitas skirtumas kritinis.

4. Į ką žiūrėti pačiame veislyne ar pas veisėją

Jei galvojate, kaip išsirinkti šuniuką iš vados atsakingai, žiūrėkite ne tik į vieną šuniuką, bet ir į visą kontekstą.

Pirmiausia įvertinkite aplinką. Ar šuniukai auga steriliai izoliuoti, ar matė įprastus namų garsus, skirtingus paviršius, žmones, trumpą kasdienę rutiną? Toliau stebėkite vadą bendrai. Ar visi mažyliai atrodo nuolat perkaite, ar yra ritmas tarp aktyvumo ir poilsio? Ar matyti aiški priežiūra, švara, normalus kontaktas su žmogumi?

Tada pereikite prie konkretaus šuniuko:

• kaip jis reaguoja, kai prieinate jūs,
• kaip reaguoja, kai pakeliamas,
• ar greitai pradeda kandžioti iš susijaudinimo,
• ar po trumpo jaudulio sugeba nurimti,
• ar smalsiai tyrinėja, o ne tik blaškosi.

Svarbus ir veisėjo atvirumas. Geras veisėjas ne tik girs, bet ir normaliai pasakys, kuris šuniukas aktyvesnis, kuris jautresnis, kuris lengviau prisitaiko. Jei girdite vien tik „visi tobuli“, turėkite atsargumo.

5. Kokį šuniuką rinktis šeimai, o kokį aktyvesniam darbui

Čia nėra vieno universalaus atsakymo. Klaida prasideda tada, kai šeima su mažais vaikais, nuspėjama rutina ir nedidele patirtimi pasiima patį intensyviausią šuniuką vien todėl, kad jis „labiausiai krito į akį“. Tas pats galioja ir atvirkščiai: žmogus, kuris nori sporto, darbo ir nuoseklaus mokymo, nusivilia pasirinkęs labai minkštą, greitai pasimetantį šuniuką.

Šeimai dažniausiai saugesnis pasirinkimas yra vidurio variantas: smalsus, kontaktiškas, bet ne chaotiškas; reaguojantis, bet ne griūvantis nuo kiekvieno dirgiklio; galintis įsitraukti, bet ir gebantis nusiraminti.

Aktyvesniam darbui galima rinktis intensyvesnį šuniuką, bet tik tada, jei aišku, kad tas intensyvumas remiasi nervų stabilumu, o ne nuolatiniu persikaitinimu. Kitaip tariant, energija pati savaime nėra nei pliusas, nei minusas. Svarbu, ką šuo su ja gali padaryti.

6. Ko neklausti tik internete ir kada verta pasitarti prieš parsivežant

Nuotraukos, trumpi video ir komentarai socialiniuose tinkluose retai duoda pakankamai medžiagos tikram pasirinkimui. Jei dvejojate tarp kelių šuniukų arba tarp kelių vadų, naudinga pasitarti dar prieš parsivežant. Tai ypač verta daryti, jei:

• šuo bus pirmasis šeimoje,
• namuose yra vaikų,
• norite ne tik draugo, bet ir rimtesnio paklusnumo,
• anksčiau jau turėjote sunkų elgesio atvejį,
• renkatės darbinę ar intensyvesnę veislę.

Tokiu atveju geriau iš anksto susidėti atrankos kriterijus, negu po mėnesio ieškoti, kodėl šuniukas kandžiojasi, neatsipalaiduoja ar sunkiai pakelia buitį. Jei jau planuojate pirmuosius žingsnius po parsivežimo, verta pasižiūrėti ir straipsnį apie pirmą savaitę su šuniuku, o jei dar tik svarstote platesnį pasirinkimą, padės ir tema apie tinkamos šuns veislės pasirinkimą.

DUK

Ar verta rinktis tą šuniuką, kuris pirmas pribėga?

Nebūtinai. Pirmas pribėgimas gali rodyti smalsumą, bet gali rodyti ir labai žemą savikontrolę. Vertinkite ne vien startą, o visą elgesį po jo.

Ar ramiausias šuniukas visada bus lengviausias šeimai?

Ne. Kartais „ramiausias“ iš tiesų būna jautriausias ar labiausiai užsidarantis. Lengviausias dažniausiai būna ne kraštutinumas, o stabilesnis vidurys.

Ar galima gerą pasirinkimą padaryti vien iš video?

Tik iš dalies. Video gali padėti atmesti akivaizdžiai netinkančius variantus, bet gyvas stebėjimas ir pokalbis su veisėju duoda daug daugiau.

Ką daryti, jei jau išsirinkome šuniuką, bet bijome suklysti su pirmais žingsniais?

Tada svarbiausia ne improvizuoti. Aiški rutina, taisyklės ir pirmi paklusnumo pagrindai dažnai padeda išvengti problemų, kurios atsiranda ne dėl „blogo charakterio“, o dėl netvarkingo starto.

Renkantis šuniuką verta ieškoti ne efektingiausio, o suprantamiausio charakterio. Geriausias pasirinkimas daugeliui šeimų nėra pats garsiausias, kiečiausias ar „minkščiausias“ mažylis. Dažniausiai tai šuniukas, kuris domisi pasauliu, priima žmogų, atsigauna po naujovių ir gali persijungti iš veiksmo į ramybę. Jeigu norite ne spėlioti, o nuo pirmų savaičių sudėti tvarkingą pradžią, praktiškas kitas žingsnis yra šunų ir šuniukų paklusnumo pradmenys arba tiesioginė rezervacija.