Vienas dažniausių skundų, su kuriuo žmonės ateina į dresūrą, yra labai paprastas: namuose šuo lyg ir klauso, bet lauke pradeda tempti pavadį taip, kad pasivaikščiojimas tampa varginantis. Vieni bando jį stabdyti jėga, kiti kartoja komandą dešimt kartų, treti tikisi, kad tai praeis savaime, kai šuo „suaugs“. Dažniausiai nepranyksta nei viena, nei kita.

Tempiantis pavadį šuo nėra vien blogas įprotis. Tai ženklas, kad pasivaikščiojime trūksta aiškumo, taisyklių ir teisingo mokymo. Kol šeimininkas to nesutvarko, kiekvienas išėjimas į lauką tik dar labiau užtvirtina problemą.

Svarbu suprasti vieną dalyką. Šuo tempia ne todėl, kad nori jus specialiai erzinti. Dažniausiai jis tempia todėl, kad toks judėjimo būdas jam jau tapo veikiančia sistema. Jis mato kvapą, žmogų, kitą šunį, judesį ar kryptį ir išmoksta, kad įsitempęs pavadis vis tiek jį nuveda ten, kur jis nori.

Pati klaida dažnai prasideda labai anksti. Šuniukas dar mažas, mielas, jo traukimą šeimininkas toleruoja, nes „dar vaikas“. Vėliau šuo sustiprėja, įprotis įsitvirtina ir pasivaikščiojimai tampa nebe malonumu, o nuolatine kova.

Dažna problema ta, kad žmonės bando taisyti tempimą tada, kai šuo jau stipriai susijaudinęs. Tokiu momentu šeimininkas paprastai pradeda tampyti atgal, pykti arba kartoti komandą be jokio realaus rezultato. Praktikoje tai neveikia todėl, kad šuo tuo metu galvoja ne apie žmogų, o apie dirgiklį priekyje. Kai šuo jau pilnai „išėjęs į priekį galva“, vien tik žodžių neužtenka.

Dar viena dažna klaida yra nenuoseklumas. Vieną dieną tempti negalima. Kitą dieną galima, nes žmogus pavargęs. Trečią dieną galima iki parko, bet negalima grįžtant. Šuniui tokia sistema neatrodo sistema. Jam tai tiesiog chaosas, kuriame verta bandyti spausti toliau.

Prie tempimo labai prisideda ir tai, kad daug šeimininkų painioja judėjimą su paklusnumu. Jie mano, kad pasivaikščiojimas turi būti arba visiška laisvė, arba karinis ėjimas prie kojos. Realybėje reikia ne kraštutinumų, o aiškių taisyklių. Šuo turi suprasti, kada gali judėti laisviau, kada turi prisitaikyti prie žmogaus tempo ir kada pavadžio įtempimas yra riba, kurios peržengti negalima.

Praktiškai problema dažniausiai susideda iš kelių sluoksnių:

• šuo neturi aiškiai išmokytos vaikščiojimo taisyklės
• šeimininkas per vėlai reaguoja į tempimo pradžią
• aplinka šuniui yra įdomesnė už žmogų
• šuo per daug kartų gavo tai, ko norėjo, tempdamas pavadį
• nėra nuoseklumo tarp namų, kiemo ir pasivaikščiojimo maršrutų

Todėl pirmas žingsnis nėra „kaip stipriau sulaikyti šunį“. Pirmas žingsnis yra suprasti, kada tiksliai prasideda tempimas. Vieni šunys pradeda tempti vos pravėrus duris. Kiti tik pamatę kitą šunį. Treti įsitempia tik eidami į vietą, kuri jiems labai gerai pažįstama. Jei šito nepastebite, taisymas tampa aklas.

Antras žingsnis yra nutraukti logiką, kad įtemptas pavadis veda į priekį. Jei šuo jau ilgą laiką mokėsi, kad traukdamas vis tiek juda ten, kur nori, tada pirmiausia reikia pakeisti būtent šį ryšį. Be šito nepadės nei komandos, nei pyktis, nei atsitiktiniai bandymai „gražiai paeiti“ kelias sekundes.

Trečias žingsnis yra grąžinti dėmesį žmogui. Daugeliu atvejų šuns problema nėra tik pavadis. Problema yra santykis pasivaikščiojimo metu. Jei lauke šeimininko vertė šuniui praktiškai dingsta, tada tempimas yra tik viena iš pasekmių. Tada dažnai atsiranda ir neklausymas, ir prastas grįžimas, ir susijaudinimas prie kitų šunų.

Būtent dėl to stiprūs pagrindai labai svarbūs jau pradžioje. Jei šuniui nuo mažens aiškiai sudedamos taisyklės, daug lengviau užkirsti kelią problemai, negu ją taisyti tada, kai ji jau tapo kasdienybe. Tam tiesiogiai padeda šunų ir šuniukų paklusnumo pradmenys, nes ten formuojami baziniai dalykai, nuo kurių priklauso ir vėlesnis elgesys lauke.

Vis dėlto nemaža dalis žmonių kreipiasi jau tada, kai problema seniai įsisenėjusi. Tokiu atveju dažniausiai neužtenka bendro patarimo „būkite nuoseklūs“. Reikia matyti konkretų šunį, konkretų šeimininką ir konkrečias jų klaidas. Vieni per daug kalba. Kiti per vėlai stabdo. Dar kiti netyčia apdovanoja šunį už spaudimą į pavadį. Tokiose situacijose greičiausią progresą paprastai duoda individualios dresūros pamokos, nes jos leidžia taisyti ne teoriją, o realią jūsų situaciją.

Dar viena svarbi detalė yra šeimininko kūno kalba ir tempas. Šuo labai greitai pajunta, ar žmogus juda užtikrintai, ar blaškosi, ar nuolat vėluoja priimti sprendimą. Kai nėra aiškaus vedimo, šuo labai dažnai tą tuštumą užpildo pats. Tada jis pradeda „organizuoti“ pasivaikščiojimą pagal savo norus, o žmogus tik seka iš paskos.

Praktikoje geriausiai veikia ne emocija, o sistema. Ne vienkartinis supykimas, o aiškus pakartojamas principas. Ne atsitiktinis gražus pasivaikščiojimas sekmadienį, o nuoseklus darbas kiekvieną kartą išėjus pro duris. Šuo pradeda keistis tada, kai taisyklės jam tampa suprantamos ir stabilios.

Jeigu problema didėja vos tik pasirodo kiti šunys, žmonės ar triukšmingesnė aplinka, tuomet tempimas dažnai yra susijęs ir su per dideliu susijaudinimu. Tokiu atveju vien mechaninis stabdymas nepadeda. Reikia dirbti ir su dėmesiu, ir su savikontrole, ir su gebėjimu išbūti šalia žmogaus neįsitempus. Būtent čia labai greitai pasimato, ar dresūra buvo statoma ant tvirtų pagrindų, ar tik ant atsitiktinių komandų.

Žmonės kartais tikisi stebuklingo triuko, kuris problemą panaikins per dvi dienas. To dažniausiai nebūna. Bet labai realu gana greitai pamatyti kryptį, kai darbas daromas teisingai. Šuo nepradeda vaikščioti gražiau todėl, kad buvo nubaustas stipriau. Jis pradeda vaikščioti gražiau tada, kai aiškiai supranta, kas neveikia, kas veikia ir kodėl jam verta laikytis žmogaus vedimo.

Jei norite patys įsivertinti savo situaciją, užduokite sau kelis paprastus klausimus:

• ar šuo pradeda tempti jau nuo pirmų žingsnių
• ar problema stipresnė prie kitų šunų arba naujose vietose
• ar jūs nuosekliai reaguojate kiekvieną kartą
• ar šuo bent trumpais momentais moka prisiderinti prie jūsų tempo
• ar pasivaikščiojime jis apskritai stebi jus, ar tik aplinką

Atsakymai į šiuos klausimus labai greitai parodo, ar turite tik nedidelį įprotį, ar jau rimtesnę valdymo problemą. Kuo anksčiau tai sutvarkoma, tuo lengviau grąžinti normalų bendravimą lauke.

Platesnį požiūrį į mūsų darbo kryptį galite pamatyti apie mus puslapyje. O jeigu pasivaikščiojimai su šunimi jau seniai kelia daugiau įtampos negu malonumo, verta tiesiog susisiekti per kontaktų puslapį ir pasižiūrėti, kur tiksliai stringa jūsų situacija praktikoje.